Kristina Stančienė

 

Lošimas va bank

 

 

      XIX a. pabaigoje Vakarų Europos kilęs simbolizmo judėjimas bylojo apie menininkų norą pabėgti nuo kasdieninio gyvenimo „prozos“ į vaizduotės ir sapnų karalystę. Pasaulio sandarą, būties dėsnius simbolistai aiškino vaizdinga ženklų sistema, kuri turėjo atskleisti giliąją, nepažinią daiktų esmę.  Fizinius tikrovės, gamtos dėsnius, kuriais žavėjosi impresionistai, smbolistinio mąstymo atstovai pakeitė paslaptingais metafiziniais apmąstymais. Simonas Gutauskas – vienas tų šiuolaikinių lietuvių tapytojų, kurių kūryboje simbolistinio pasaulėvaizdžio įtaka taip pat ženkli. Nebylios jo paveikslų figūros dažnai tampa gamtos jėgų ar fatališkos lemties personifikacijomis. Ir tuose kūriniuose, kur apsieinama be antropomorfinių pavidalų, architektūrinės konstrukcijos ar gamtos motyvai byloja apie nenumaldomas likimo galias, dėsnius, kurie valdo pasaulį ir individo gyvenimą.     

     S. Gutausko tapybą sąlyginai galėtume vadinti „vitražine“: ryškių spalvų kolorito deriniai, konstruktyvios formos, architektoniškos kompozicijos, neretai skulptūrinį reljefą primenačios faktūros. Tiesa, pastarųjų kelerių metų tapybos cikluose pastebima sušvelnėjusi spalvinė gama, subtilių, šaltų atspalvių dermės. Tapymo maniera taip pat atspindi simbolistines S. Gutausko kūrybos įtakas – tai ir dekoratyvios, tačiau dažniausiai monumentaliai apibendrintos formos, ir ritmiškos faktūros, šaltų tonų sąskambiai, sustiprinantys irrealaus veiksmo, paslapties įspūdį. 

    Visai naujame, dar niekur nedemonstruotame cikle „Lošėjai“ menininkas improvizuoja iškalbingą žaidimo temą. Žaidėjų figūros, sustingusios prie šachmatų lentos ar bežarstančios kortų kalades, jo kompozicijose atrodo tarsi amžino būties žaidimo simboliai, kuriame nuolat lošia gyvybė ir mirtis. Šioje kovoje nebūna laimėtojų. Visa nugrimzta į nebūtį, mirtis eina va bank ir pasiglemžia laikinus žmogaus buvimo ženklus. Tačiau atkakli gyvybė vėl ir vėl kyla į kovą... Žaidėjų veidai čia be gyvybės, tai kaukės, slepiančios tapatybę, nurodančios, kad žaidimas – amžinas ir nepertraukiamas veiksmas, natūrali egzistencijos duotybė, būdinga kiekvienam iš mūsų. Pasak paties menininko, į gyvenimą galime žvelgti kaip į žaidimą  –žmogus žaidžia visą gyvenimą, tačiau vieni geba stabtelėti, apsidairyti, kiti – ne... Pamiršę, kad jau atėjo laikas iškeliauti, jie laukia dar vienos, eilinės partijos...

   Neseniai eksponuotoje parodoje „Prarasti miestai“ (veikė Savicko paveikslų galerijoje rugsėjo 30 – spalio 20 d.) matėme taip pat naujus, 2010 – 2011 m. sukurtus S. Gutausko darbus. Juose menininkas tarsi sekė dingusių žmonijos civilizacijų, kadaise klestėjusių didingų miestų pėdsakais, vaizduodamas pasalptingus tiltus, statinių liekanas, dažniausiai – įkurdintas šalia raibuliuojančio vandens. S. Gutausko kūrybos lauke šįkart atsidūrė ne tik istoriniai reiškiniai, bet ir dramatiška dabarties pasaulio situacija - atominės katastrofos, stichinės nelaimės, palyginus visai neseniai iš pasaulio žemėlapio ištrynusios ištisus miestus ar net regionus. Vengdamas tiesmukiško pasakojimo,  atpažįstamų vaizdinių, tapytojas siekia šiuos nykstančių griuvėsių, architektūros fragmentų vaizdinius paversti poetinėmis, filosofinėmis metaforomis, bylojančiomis apie nuolatinį žmonijos istorijoje stebimą bangavimą, klestėjimo ir nykimo, pakilimo ir regreso dėsnius. Kita vertus, čia susiduriame su „Lošėjų“ cikle išryškinamu žaidimo, kaip amžino būties dėsnio, fatalizmu. Nenugalimos gamtos jėgos neretai nušluoja nuo žemės paviršiaus žmogaus kūrinius. Arba, neatsargiu, beatodairišku žaidėju dažnai tampa pats žmogus, užrūstindamas gamtos stichijas, iššaukdamas jų pyktį ir kerštą. Čia svarbi ir vandens simbolika – architektūros „griaučiai“, atsispindintys vandens paviršiuje, įgauna tarsi kitą dimensiją, vanduo „gydo“ žemės žaizdas. Kartu tai primena ir faktą, kad visos senosios civilizacijos kadaise kūrėsi prie vandens...

    Taip pat visai naujame tapybos kūrinių cikle „Pasauliai“ atsiveria dar viena menininko kūrybos kryptis  – naudodamas jau aptartas išraiškos priemones, motyvus, S. Gutauskas kuria vizionieriškas, fantastinio pobūdžio kompozicijas, neretai priartėjančias prie asbtrakcijos. Šiuose kūriniuose pasauliai, filosofiniai nežemiškų civilizacijų, visatos simboliai, skleidžiasi it paslaptingi augalų žiedai, veda fantastiniais tuneliais, besidriekiančiais į nežinią... Tačiau, kaip ir ankstesniuose kūriniuose, būties fatalizmas, neišvengiamybė čia netampa egzistencine drama. Pesimistinį pasaulio raidos scenarijų menininkas „perrašo“, pasitelkdamas ir stiprų pozityvumo, rimties pojūtį. Galbūt, šįkart čia va bank lošia pati gyvybė, ir bent trumpam tapusi nugalėtoja, atsikovoja iš nebūties viltingą šviesą, augančio medžio, spindinčio vandens ramybę ir darną.