KAS NEBŪDINGA SIMONO GUTAUSKO TAPYBAI?  2010 01 22            Komentarai

2010 01 22
Simonas Gutauskas. „Tiltas vasarą“. 2009

Sausio 2 d. Vilniuje, Savicko paveikslų galerijoje, atidaryta Simono Gutausko tapybos paroda „08–09“, kurioje eksponuojami dvejų pastarųjų metų dailininko darbai. Atidarymo metu teko išgirsti menininko mintį apie kūrybą: „Esu tikras tuo, ką darau.“ Iš pirmo žvilgsnio nedaug tesakantis sakinys taikliai įvardija autoriaus poziciją tarp kitų šių dienų kūrėjų. Daugeliui jų S. Gutauskas oponuoja, ir ne tik kūrybine raiška, plastika ar koloritu (apie tai – vėliau), bet ir bendriausia kūrybos koncepcija. Kas nebūdinga S. Gutausko kūrybai? Jis nesivaiko šiandienos, mosuodamas ką tik iškepta n-ąja instaliacija ar videodarbu, priešingai nei daugelis viduriniosios kartos menininkų, kuriems, tiesą pasakius, neretai tai tiek pat svetima, kiek ir jų braižą žinantiems meno gerbėjams. Pritarsiu Kristinai Stančienei, kad šio menininko kūryboje greičiau aptiksime XX a. pradžios modernizmo atgarsių nei postmodernizmu persisunkusios šiandienos pėdsakų. Nesiversdamas šia kryptimi per galvą ir nesistengdamas apgauti nei savęs, nei kitų, S. Gutauskas išlošia. „Įstok į savo vėžes“ –­ tokį moto taikyčiau šio menininko kūrybai.

Kartu būtų neteisinga S. Gutauską laikyti kūrėju, metų metus tarsi voverė besisukančiu tame pačiame rate, vengiančiu naujovių ir eksperimentų. Toli gražu. Autoriaus žodžiais, jis nesižavi radikaliais eksperimentais, už kurių gali slypėti kūrybiškumo ir meistriškumo stoka. Ieškodamas novatoriškų kelių, jis geba neprarasti pagrindo po kojomis ir kokybės, nors kartais bandymai atrodo pernelyg logiški ar net nuspėjami. S. Gutausko tapybą drįsčiau vadinti tam tikru eksperimentu, nes šis autorius žinomas kaip profesionalus vitražistas. Bet dailininkas nuo vitražo nebėga, net ir laikydamas rankoje teptuką. Šiuos kūrybiškumo genus noriai demonstruoja. Ypač tai ryšku, kai imame kalbėti apie koloritą. Iš pradžių jis kiek gąsdina, nes „tikro“ lietuvio akis dažnai nepratusi prie vaiskių, rėkiančių spalvų. S. Gutauskas, priešingai nei daugelis mūsų, neklampoja po nuobodulio estetika užžėlusius kūrybinius akivarus. Užtenka pažvelgti į jo oranžines žuvis („Natiurmortas su ežeru ir oranžinėmis žuvelėmis“, 2009) ar violetinį tiltą, panirusį žaliai geltonuose ūkuose („Violetinis tiltas“, 2009), kad pasijustum besigrožįs pro spalvotus vitražus krintančia šviesa. Šį įspūdį dar labiau sustiprina aiškios formos ir ryškūs kontūrai. Tai tampa akivaizdu, mintyse į vieną eilę „sustačius“ parodoje eksponuojamą autoriaus tapybą ir jo monumentalias, erdvines stiklo kompozicijas.

Dailininkas nekuria simbolių. Tvirta ranka iš prasmių jūros, nelyginant savo tapomus „žuveliokus“, išgriebia jam reikalingą prasmę. „Šie daiktai jau patys savaime yra simboliai“, – kalbėjo menininkas. Nereikia jokių diskusijų, kad pripažintum turtingą tilto, paukščio, žuvies, taurės ar besikalančio daigo simbolinį klodą. Autorius tik parenka jam aktualias simbolių kombinacijas. Daugelis jų vienaip ar kitaip artėja prie sakralių, religinių reikšmių ir sąvokų. Menininkas nesivelia į aršią šių dienų visuomenės ir jos kultūros skaudulių analizę ir kritiką, o jei to imasi, ne tokiais drastiškais būdais, kaip daugelis. Jis mieliau renkasi simbolių kombinacijas ir jomis į žiūrovą prabyla apie amžinąsias vertybes ir žmogiškosios būties dėsningumus. Jokių dvasinių ar kitokių krizių, socialinių, ekonominių negandų... Galbūt todėl S. Gutauską norisi vadinti romantiku. Pusiau juokais, pusiau rimtai pasakysiu, kad autorius nebijo pasirodyti nevyriškas. Rezultatas priešingas...

Pasak S. Gutausko, šios galerijos erdvės jo darbams –­ pats tas, nes didesnėse jie „prapultų“. Šįkart nedidukė galerija Vilniaus senamiestyje tapo nelyginant lietuviškuoju Saint Chapelle analogu, kur lieka tik mėgautis, ignoruojant bet kokią kritiką...

Aistė Bimbirytė

„Literatūra ir menas“